Paminklas (ir jo postamentas) padarytas iš baltojo dirbtinio marmuro, yra 8½ m aukščio,  atidengtas 1934 06 10.     
     Nedaug trūko, kad paminklas antrosios sovietų okupacijos pradžioje būtų sunaikintas. Tai buvo nuspręsta rusų generolo majoro Borisovo Gorodnikovo 1945-ųjų pavasarį. Skvere buvo įrengtos raudonarmiečių kapinės, o priešais paminklą pastatytas aukštas obeliskas. Šį generolo sprendimą ėmėsi vykdyti saugumo viršininkas Michailas Karmaliuginas, nes pokariu tik jis vienas viešpatavo Kudirkos Naumiestyje. Jo nurodymus visi turėjo besąlygiškai vykdyti. Situacija tapo iš tikrųjų sudėtinga.
     1946-ų pradžioje Michailas Karmaliuginas tikėjosi LKP(b) CK I sekretoriaus Antano Sniečkaus pritarimo, kai susitiko su juo Kudirkos Naumiestyje. Atsakymas buvo diplomatiškas: neliepė nei griauti, nei negriauti, sakė neskubėti. Matyt, dar nebuvo apsisprendęs, ką daryti su nacionalistiniais paminklais.
    Vieną rytą, eidami į progimnaziją, mokiniai pastebėjo kompartijos sekretorių Stasį Gudaitį, apsuptą keleto miestiečių, lazda grūmojantį Kudirkai ir piktai šaukiantį „Užteks čia jam stovėti”. O mokytoją Danutę Kučiauskaitę, kuri viena pradėjo tvarkyti paminklo aplinką, šaukė į MGB būstinę tardyti, kodėl ji prižiūri nacionalisto paminklą. Tik kai mokytojos, kartais pasitelkdamos ir mokinius, pradėjo tvarkyti ir žuvusių raudonarmiečių kapus, palaidotus prie paminklo, MGB atlyžo. Pasak mokytojos Irenos Sniečkutės-Spurgienės, jos bijojo, kad Vinco Kudirkos paminklą nenugriautų kaip apleistą.
       1947 m. MGB viršininkas Michailas Karmaliuginas, atėjęs į Būblelių valsčių, liepė vykdomojo komiteto pirmininkui Valentinui Baukui nugriauti Vinco Kudirkos paminklą. Bet šis atsisakė vykdyti įsakymą motyvuodamas, kad tam reikalingas Ministrų Tarybos raštas. Anot jo, jis negalėjęs prisiimti atsakomybės už tokio gražaus paminklo sunaikinimą. Dar kurį laiką nuo jo neatstojo, ragino. Ypač pasireiškė moterų organizacijos vadovė Jevpraksija Arciševskaja. Kartą jis atrėžė: „Čia ne bobų reikalas”. Ši įsižeidė: „Ja ne baba, a ženorg” (Aš ne boba, o moterų organizacijos vadovė). Vėliau Šakių apskrities MGB viršininkas Aleksandras Komendantas jam prikišo, kad nepaklausė. V. Baukus buvo  protingas – nepasidavė spaudimui. Per karą jis kovojo 16-oje lietuviškoje divizijoje ir asmeniškai pažinojo LKP(b) CK pirmąjį sekretorių A. Sniečkų, todėl galėjo jaustis drąsiau negu kiti. O tokio rašto iš Ministrų Tarybos jis negavo. V. Baukus juokdamasis pasakojo, kaip M. Karmaliuginas jam apibūdino paminklą: stovintis Kudirka, iškėlęs ranką į Vakarus, kviečiasi iš ten pagalbos. Kodėl tokio rašto jis iš Ministrų tarybos negavo, paaiškėjo tik 1979 m. rudenį iš buvusio Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio, atvykusio į Kudirkos Naumiestį aplankyti žymių žmonių kapų. Jis pasakojo: „Kai atnešė suderinti griautinų paminklų sąrašą, aš Vinco Kudirkos paminklą apvedžiau ir pasirašiau kaip negriautiną. Mat, Varpas Rygoje man išgelbėjo gyvybę”[9].
      
 1948 m. M. Karmaliuginas, pašaukęs į MGB būstinę miesto vykdomojo komiteto pirmininką Stasį Matulaitį, priekaištavo: „začiem dieržiš etovo balvana (kodėl laikai šitą balvoną?). Kalba ėjo apie Vinco Kudirkos paminklą. Pirmininkas turėjo vykdyti įsakymą ir todėl kartu su moterų organizacijos vadove Jevpraksija Arciševskaja šiam reikalui ieškojo darbininkų – bandė pasamdyti Antaną Kriaučiūną, Joną Dunaitį, Kazimierą Mizirikauską ir kitus darbininkus, žadėdami didelius pinigus, bet šie nesutiko. Kalbama, jog iš Kataučiznos jau ir traktorius buvo atvažiavęs, tik trūko padėjėjų.
       Pagaliau MGB suprato, kad naumiestiečiai paminklo negriaus – per daug jiems brangus, o be to, juos žmonės pirštais badytų. Pasklido miestelyje kalbos, kad paminklą griaus Gelgaudiškio plytinė, bet ir ši nepasirodė. Ir tikrai, prieš keletą metų vienos naumiestietės sutiktas tuo metu buvęs plytinės direktoriaus pavaduotojas didžiavosi, kad jie išgelbėjo paminklą.
 
 
 
 
 
NAMAS, KURIAME BUVO SUKURTA „TAUTIŠKA GIESMĖ” – LIETUVOS HIMNAS
         Namas, kuriame Valerija Kraševskienė įsisteigė kolonialinių prekių krautuvę, buvo mūrinis, priklausė žydui Berenšteinui, greičiausia emigravusiam į JAV. Architektūra – vokiška, nes daug tokio stiliaus namų pastebėta Prūsijos miesteliuose ir kaimuose. Jo mansardoje 1895 m. apsigyveno Vincas Kudirka. Ir čia 1898 m. sukūrė „Tautišką giesmę” – Lietuvos himną. Šis istorinis namas sunaikintas 1944 m. rugpjūčio 17-ąją rusų lėktuvams uždegus miestą. Jį užėmę ir frontui pasistūmėjus į vakarus, rusų kareiviai griovė sudegusių pastatų sienas. Plytas vežė ant tiesiamo karo kelio per Miestlaukį į Prūsiją. Tas kelias ir vadintas plytkeliu. Ten atsidūrė ir V. Kudirkos būsto plytos, nors ir šį, ir daugelį kitų namų dar buvo galima atstatyti.
     Sovietmečiu namo vieta išdilo iš naumiestiėčių atminties, o literatūros iliustracijose jis kažkodėl nerodomas. Tik laikraštyje "Literatūros naujienos" Vinco Kudirkos paminklo atidengimo (1934) iškilmių nuotraukoje jis paženklintas. Deja, klaidingai – aikštės šiaurinėje pusėje. Ten 1988 m. gruodžio 17 d. prie ligoninės ir buvo pritvirtinta memorialinė lenta, žyminti namo, kuriame gyveno Didysis Varpininkas, vietą. Klaidą ištaisė prof. Algimantas Miškinis, rašydamas knygą „Kudirkos Naumiestis. Istorija ir architektūra” (1998). Visiškai atsitiktinai Vinco Kudirkos muziejus pastatytas kone toje pačioje vietoje, kur stovėjo šis istorinis namas.